 |
 |
|
|
||
 |
 |
Korean researchers found that deleting the FucM gene, which encodes an enzyme called fucose mutarotase, causes masculinization of the mouse brain, so that female mice lacking the gene avoid the advances of males and try to mate with other females instead.
iš Researchers create ‘lesbian’ mice by deleting a single gene | Neurophilosophy
Neapleidžia jausmas, kad kažkas čia specialiai pasistengė su santrumpomis. Užslėpta išdaiga rimtais mokslininkų veidais.
Skiltyje „apie tą pilką glitų“ įdėjau savo skaidres iš Nacionalinės moksleivių akademijos 2010 m. vasaros sesijos. Paskaitų metu buvo pastebėta šiek tiek klaidų, jas pataisysiu artimiausiu metu. Kitų dėstytojų skaidrės bus vėliau.
Myliu nesuvaržytą sunorminimų, pulsuojančią, gal tarminę, gal su keiksmais, o gal slengu, bet visais atvejais – gyvą kalbą. Tai mūsų kultūros lobynas, kurio Valstybinė lietuvių kalbos komisija neįvertina, o kalbininkai nesirūpina. Todėl kadaise Donelaičio, Daukanto, Basanavičiaus ir kitų pradėtas darbas užrašyti lietuvių liaudies tautosaką, tuo būdu išsaugojant kalbą ir kuriant tautą, dabar yra tęsiamas Kriu ir Pipedijos. Pavyzdžiui:
babajus
Naudojamas Didziojoje Britanijoje.Pakistano,Indijos…ir dauguma sios spalvos,musulmonu religijos zmogystu.Uzpiso,babajai,su savo ramadanu.
Pipedijoje kaupiami ne tik nauji žodžiai, bet ir naujos reikšmės, atspindinčios mūsų tautos vystymosi etapus bei tiksliau nei istorijos vadovėliai ar žiniasklaida fiksuojančios tautos gyvenimą. Pavyzdžiui:
Troliai – tam tikra Internetų botų rūšis, šika į komentarus, siekdami sukelti efektingą fleimą. Skirstomi į dibilus, pseudointelektualus, kaščenitus ir kitas rūšis.
iš Pipedija.com
Palyginimui, „Pavasario linksmybių“ ištrauka:
Snargliau! eik pirma mokinkis kakalį šildyt
Ir savo pono suteptus sopagus nušluostyt.
Juk žinai, kaip jis tave dar per drimelį laiko
Irgi nupliekdams su lazda tavo nugarą skalbia.
(Panašiomis temomis yra rašę: Raimundas Zabarauskas, lokyz, rokiškis, Andrius Užkalnis.)
Dirbtinis intelektas neabejotinai tobulėja. Naujausias žingsnis – į žmogaus užduodamus klausimus gebantis atsakyti IBM superkompiuteris Watson.
Ne, Google to nesugeba. Google ir kitos sistemos atsakys į primityvius „Kas yra PSD?“ ar „Kokios yra žymios kometos?“, bet iš tikrųjų juk aš noriu paklausti „Ar man reikia mokėti PSD įmokas?“ ir „Kokia ten kometa buvo matoma plika akimi gal prieš dešimt metų?“ Skirtumas tas, kad realūs klausimai dažnai netikslūs, nevienareikšmiai ir su visokiom potekstėm, kontekstais. Nėra taisyklių! Kaip kompiuteriui veikti be taisyklių? Čia ne Deep Blue situacija, kur reikia įvertinti geriausią ėjimą žinant taisykles. Čia pirmiausia reikia atrasti taisykles.
Watson atveju, sprendimas yra analizuojant tekstus ieškoti statistinių reguliarumų tarp žodžių. Kuo dažniau žodžiai randami kartu tekstuose, tuo didesnė tikimybė, kad jie kažkaip susiję, ir vėliau tas sąsajas galima atsekti užduodamuose klausimuose.
Ir viskas?! Matysim. Deep Blue gebėjimų išbandymas buvo mačas su pasaulio čempionu. Watson išbandymas bus mačas su televizijos žaidimo Jeopardy! (panašus į Protmušį) čempionu Ken Jennings – jau 2010-2011 metų sezone.
***
Įdomumo dėlei, palyginau Watson, Google ir Wolfram Alpha atsakymus į tipinius Jeopardy! klausimus. Šiame pavyzdyje Watson visada atsako teisingai, tačiau skiriasi jo pasitikėjimas savo atsakymu. Atsakymų su verte, mažesne už 0,4785, Watson nepateikia (pralaimi). Iš Google rezultatų ėmiau pirmus penkis straipsnius (kurie nebuvo susiję su Jeopardy!) ir žiūrėjau, keliuose jų yra teisingo atsakymo žodis (ar žodžiai). Šią vertę laikiau atsakymo patikimumu. (Žinoma, tai nereiškia, kad Google išsprendė užduotį.) O Wolfram Alpha pateikia klausimo interpretaciją, kurią čia nurašiau, ir toliau daug informacijos apie tą interpretaciją. Rezultatai:
You’ve Got Baggage. Level 3: A small trunk named for its placement at the end of a bed. (Footlocker)
Watson: 0,882; Google: 0,0; Wolfram Alpha’s interpretation: The End (song)
Historic Fashion. Level 5: The high-waisted dresses of the early 19th century were known as this style, after the first French one ruled by Napoleon. (Empire Style)
Watson: 0,347; Google: 0,6; Wolfram Alpha’s interpretation: dresses
Before or after. Level 1: Inventor of the telephone who’s a nice salad ingredient. (Alexander Graham Bell Pepper)
Watson: 0,264; Google: 0,0; Wolfram Alpha’s interpretation: Nice, Provence-Alpes-Cote-d’Azur, France
What, Me Worry? Level 4: So my ankles are sore and swollen – doesn’t mean I have this painful arthritic buildup of uric acid in my joints. (Gout)
Watson: 0,913; Google: 0,8; Wolfram Alpha’s interpretation: uric acid
A Musical Pastiche, Level 2: From old French for “entertainer,” they were the strolling musicians of the Middle Ages. (Minstrels)
Watson: 0,583; Google: 0,6; Wolfram Alpha’s interpretation: old French
(pagal I.B.M.’s Supercomputer to Challenge ‘Jeopardy!’ Champions – NYTimes.com)
Nieko keisto, kad Watson laimi – vis dėlto jis optimizuotas būtent šiam žaidimui. Ir aišku, kad Watson neatsakys į klausimus „Kokia Jūsų nuomonė apie…“ arba „Kada bus sustabdytas naftos plūdimas?“. Tačiau ši technologija atveria galimybes greitai perrinkti jūras informacijos ir atsakyti į rūpimą klausimą ar pateikti rekomendaciją. Kitaip tariant, žemiausios grandies aptarnavimo skyrių darbuotojai turėtų suklusti…
Štai šitaip dirbtinis intelektas žingsnis po žingsnio stumia iš žmogų iš visų gyvenimo sričių – o aš trinu delnus: sakiau, kad reikia būti mokslininku!
Balandžio 5 d. Wikileaks išplatino 38 minutes vaizdo medžiagos, žinomos kaip „Collateral Murder“, iš 2007 m. Bagdade vykdytos JAV karinės operacijos. Kraupioje tyloje sklendžiantys sraigtasparniai ir mygtuko spustelėjimu atimamos žmogaus gyvybės, kažkokių Reuters fotografų, kažkokių bevardžių irakiečių – šiaip, nes suklydo. Kariuomenė įvykį komentavo kaip „There is no question that coalition forces were clearly engaged in combat operations against a hostile force“ (The New York Times), bet Reuters agentūrai, abejojusiai tokiais paaiškinimais, vaizdo medžiagos nepateikė. Nutekėjus įrašams paaiškėjo, kad hostile force ten nedaug, užtat yra pro šalį važiavęs Žmogus, sustojęs gelbėti sužeistųjų ir pats dėl to nušautas. Įrašuose girdimi karių žodžiai „Come on, let us shoot!“, komentaruose minimi kategoriški vadovybės įsakymai žudyti visus.
Kai per šventes pakiliai žygiuoja kariuomenės paradai… kai karas teisinamas tuo, kad jei ne mes juos, tai jie mus,– aš liepsnoju pykčiu tokiam šaltakraujiškam melui ir esu bejėgis, neįmanydamas to paneigti. Nerandu jokios logikos, nesuvokiu, kaip galima žudyti ir šaltu veidu kalbėti apie gėrį pasauliui. Irakiečių, afganistaniečių žudymai – už taiką pasaulyje? Kokia taika atnešama krauju? Matau tik iškrypimą, keistą kariuomenės vadovybės ir politikų pasitenkinimą turėti teisę kontroliuoti kitų gyvenimus.
Ir matau Adamo Lango (aka Tony Blair) įtūžį knygoje „The Ghost“:
I mean, take for instance all this civil liberties crap. You know what I’d do if I were in power again? I’d say, okay then, we’ll have two queues at the airports. On the left, we’ll have queues to flights on which we’ve done no background checks on the passengers, no profiling, no biometric data, nothing that infringed anyone’s precious civil liberties, use no intelligence obtained under torture—nothing. On the right, we’ll have queues to the flights where we’ve done everything possible to make them safe for passengers. Then people can make their own minds up which plane they want to catch. Wouldn’t that be great? To sit back and watch which queue the Rycarts of this world would really choose to put their kids on, if the chips were down?
iš Robert Harris, The Ghost
Matau Šiaurės Korėjos, Pakistano fanatišką kraujo ir kontrolės geismą, nesukalbamą Rusijos agresiją, Kinijos nesiskaitymą su žmogaus teisėmis, Pietų Amerikos diktatorius ir kraugeriškus Afrikos karus. Žinau apie visus svieto lygintojus, užspringusius herojus ir niekšus, visus kryžiaus žygius teisybės vardan, visas žodžio laisvės citadeles, persekiojančias Wikileaks.
Pasaulyje nėra jokių teisiųjų ir kaltųjų, yra tik kažkokios įvairialypės teisybės, moralės nuotrupos, tik gyvuliškas noras valdyti. Visa tai yra visiškai svetimas ir nesuvokiamas man pasaulis. Būna, į politiką nueinama to nesupratus, tačiau neišvengiamai grįžtama kažkokiu keistai susuktu veidu.
Nebemąstau apie tai. Atsisakau diskutuoti ten, kur diskusijos tėra pacukruotas nevaldomas geismas turėti. Tiesą sakant, atsisakau diskutuoti temomis plačiau mano nosies, nes tos diskusijos nevirsta veiksmais, užtat aš virstu kiaule, kalbančia tik tam, kad būtų kalbama. Renkuosi veikti savarankiškai ar mažomis grupelėmis, kieta ranka brėždamas pasaulį tokį, kaip jį suvokiu esant.
Kazachstano vyriausybei susitarus su Rusija, kad nuo liepos 1 dienos bus 2-3 kartus sumažinti muitai nenaujiems automobiliams, įvežamiems į šalį, tenykščiai ėmė rengtis kelionei į Lietuvos turgus.
„Kitą savaitę atvešime pirmąją grupę,“ „Verslo žinioms“ sakė kazokus į Lietuvą gabenančios įmonės „Sigida“ direktorius Sigitas Daugirda.
„Kol kas kazokų pro langą dar nematau, tačiau jų laukiame, nes šiandien kiekvienas gyvas žmogus su pinigais – aukso vertės,“ teigė įmonės „Bleiras“ direktorius Paulius Šinkūnas.
(pagal Mašinų pardavėjams – geros žinios iš Azijos | Bernardinai.lt.)
Mokslas yra kuriamas anglų kalba. Sėkmingas mokslinių rezultatų publikavimas yra iš esmės priklausomas nuo jų pateikimo, bent jau gyvybės moksluose (life sciences). Jau seniai rezultatai nebėra vien surašomi – konsumeristiniame pasaulyje yra parduodamos istorijos. Tokios istorijos patenka į Nature, iliustruotus mokslus ir net lrytus. Tačiau gebėjimas taip pateikti rezultatus reikalauja nepaprastai tvirtų specifinės mokslinės anglų kalbos žinių.
Argumentuoju už sąmoningą mokslinės anglų kalbos ugdymą mokyklose ir universitetuose, už paskaitų vedimą anglų kalba, referatų, straipsnių rašymą angliškai ir angliškus vadovėlius bei metodinę medžiagą.
Tačiau šie praktiniai motyvai manyje ribojami moralinių aspektų. Kalba yra vienas iš esminių žmogaus savasties ir tautos identiteto bruožų. Žodyje glūdi gyvybė. Giluminio ryšio su sava kalba praradimas ar net jo neišsiugdymas skurdina žmogaus vidų, ardo tautos bendrumą – o šiuo atveju, atsieja mokslinę mintį nuo nacijos. Mokslas yra iš principo valstybės remiama veikla, taigi ir fundamentali jos dalis. Mokslo kaip vieno iš tautą formuojančių elementų samprata, mano galva, yra nepaprastai svarbi. Tai mokslininko vidinio etiketo klausimas.
Staiga nebesuprantu, kodėl mokslininkas negali būti religingas? Mokslas bando objektyviai aprašyti pasaulį. Žinome, kad absoliučiai visko aprašyti nepavyks (Gödelio, Wolperto teoremos). Apskritai nėra jokių priežasčių mokslininkui tikėti absoliučiu visa ko suredukavimu į kelis dėsnius – sėkmingai galima dirbti ir manant, kad tik kai kuriuos dalykus pavyks paaiškinti. Pavyzdžiui, galima manyti, kad sėkmingai sukursime dirbtines smegenis, simuliuojančias smegenų veikimą, tačiau sąmonės jose neįžiebsime (weak AI). Yra vienodai prasminga bandyti tokias smegenis sukurti ir sykiu tikėti, kad yra dalykų, kurių nesugebėsi paaiškinti.
Taip pat nėra jokių priežasčių atmesti ne fizikinių savybių egzistavimą. Taip, jos mokslui nepasiekiamos, bet pasiekiamos filosofijai. Jeigu fizikinio pasaulio kaip vienintelio egzistuojančio įtvirtinimas būtų įmanomas, nebeliktų reikalo diskutuoti apie kūno-proto dualizmą.
Iš kitos pusės, tikėjimas, mano ir ne mano nuomone, yra tokia pat natūrali būsena, kaip liūdesys ar grožio jutimas. Tiesiog tam tikras (specifinis) įvairių smegenų sričių aktyvumas, tam tikrų neurotransmiterių išsiskyrimas. Kuo blogai norėti patirti tokią būseną?
Šiandien man dvidešimt penkeri. Tuo metus smarkiai augau. Neišvengiamai klausiu, kas iš to nežmoniško keitimosi. Šiandien noriu nusibrėžti gaires.
Kai atomai susijungia į molekules, fizika pavirsta į chemiją. Kai molekulės ima sudaryti sudėtingas organines sistemas, chemija virsta į (sistemų) biologiją. Vaikas virsta paaugliu, paauglys – suaugusiuoju. Augdamos sistemos turi savybę pereiti į kokybiškai kitus lygmenis. Koks tas lygmuo žmogui?
Tame lygmenyje išnyksta individas. Ne mirties prasme. Žmogaus suvokimas yra pavaldus statistinėms aplinkos savybėms. Mes matome daiktus (formas) dėl to, kad juos sudarančias dalis sieja priežastiniai ryšiai. Pastumi kėdę – ir visos kojos pajuda kartu. Palyginimui modernioji muzika. Kitas klauso ir nieko joje negirdi, tik paskirus, nesusijusius garsus. O kitas girdi joje formą.
Ir kuo gi tada aš negalėčiau būti kaip modernioji muzika? Taigi toks pat žmogus, bet nebematomas, nes nebesigirdi formos. Vienam aš būsiu arogantiškas bičas, antram – nedrąsus mokslininkas, trečiam – apsukrus vadybininkas. Nepastovus, neapibrėžiamas, nuolatos kintantis aš nebeteks vienos formos, vieno veido – ir vieno asmens. Beprasmiška kabinti man kokią nors etiketę, beprasmiška manęs tikėtis kažkokio. Nesvarbu, kad kūnas tik vienas. Aš – kaip milijonas žmonių. Tai kokybiškai naujas lygmuo.
Tai mano reakcija į plintantį individualizmą. Tai panieka materializmui, nes net kūnas nebetenka vertės. Tai priešprieša prigimtiniam žmogaus norui viską sudėlioti į dėžutes, suredukuoti. Galop tai nenoras gyventi praeitimi.
Gal vienuoliktoje klasėje gerokai atsilošęs kėdėje pamačiau kažką trūkčiojant krūtinėje. Keistas jausmas matyti kažką savo kūne, kas nepaklūsta valiai. Mano naminė augintinė širdis. Nors atrodo, kad ji ne mano. Ji sau, aš – sau.
Ėmiau gerbti širdį už savarankiškumą.
Ir dabar mėgstu jausti, kaip kartais jos trūkčiojimas ataidi visu mano kūnu. Subtilūs priminimai.
… 1% įkvėpimo ir 99% prakaito, pasak T. A. Edisono. Tai visiškai netiesa. Aš štai jau dvejus metus nieko nedirbu, tik užsiiminėju, kas įdomu. Nežinau, už ką man pinigus moka. Čia kaip kasdien nemokamai valgyti ledus ir dar gauti priemoką už sunkų darbą juos laižant.
Apie įkvėpimą išvis galima pamiršti, nes mintys plūsta nuolatos ir neatsiklaususios, net reikėjo tinklaraštį susikurti, kad jos išeitų kitiems galvų kvaršinti.
Man genijus pirmiausia yra nenumaldomas noras klausti. Supersąmoningumas, kur sąmonė yra ne vos vos rusenanti ugnelė, ne termostatas, o gaivališkas poreikis judėti. Tai aukščiausias gyvastingumas. Tada jau nieko nebegali su savimi padaryti – eini dirbti, nes tas veršis galvoj stipresnis už visa kita, visas baimes, tinginystes, skepticizmus. Tie 99 prakaitai yra pasekmė, o ne priežastis.
Nuo Velykų sėkmingai esu pesketaras: valgau žuvį ir kitas upių jūrų gėrybes, taip pat pieno produktus ir augalus, bet ne mėsą ar paukštieną. Tai nėra griežta pozicija, greičiau įsivyraujanti nuostata rinktis veganišką mitybą, kai įmanoma, bet valgyti, kas ant stalo, ir nedaryti tragedijų, kai močiutė iškepa kugelį su lašiniais. Praktikoje dauguma griežtų pozicijų paprasčiausiai nepasiteisina.
Man atrodo, anksčiau ar vėliau apytiksliai pesketariška mityba taps natūraliai suvokiamu dalyku. Mūsų samprata apie gyvybę pamažu tampa vis aštresnė. Žiūrėjau Ron Fricke filmą „Baraka“, viename jo epizodų rodomas prideginamas (?) viščiuko snapas. Maždaug tuo metu vištienos valgymai baigėsi. Veganizmo priešininkai tai galbūt įvardytų kaip šiuolaikinio žmogaus ištižimą, esą kaime skerdė kiaules ir niekas nematė problemų, o čia miesto berniukai, gyvenime kiaulės nematę, dabar aiškina. Tačiau aš norėčiau pabrėžti, kad visuomenėje, kuri nebegyvena kaime, požiūris į gyvybę negali būti toks pat, kaip seniau. Pagarba gyvybei yra natūrali civilizacijos raidos pasekmė ir tos raidos vyksmo būtinas komponentas. Norint gyventi modernioje visuomenėje, reikia priimti ir vieną pagrindinių tokios visuomenės sąlygų – pagarbą gyvybei.
Tiesą sakant, man atrodo, kad tai ne veganai, o jų priešininkai turėtų pateikti nors vieną argumentą už gyvūninės kilmės produktų vartojimą.
Iš kolegų sveikinimų netikėtai paaiškėjo, kad šiandien išėjo pirmas mano paties mokslinis straipsnis. Ir nors tai tik kritinė apžvalga apie tam tikrus techninius nuskaitymo iš smegenų vaizdų aspektus (o ne tyrimų rezultatai), kiekvienas žodis čia yra jau mano išnešiotas, išlipdytas, išskaudėtas. Nes iš tiesų tie patys pačiausieji – tokia pat poezija: pūko lengvumo, bičių medaus saldumo, bet plieno kietumo. Tas mano žodis dabar – ypatingai aukšto lygio žurnale The Journal of Neuroscience. Ne vietinės reikšmės laikraštyje, ne nuosavame tinklaraštyje, bet tarptautinėje erdvėje, su tikra atsakomybe už savo žodžius. Klausau Rimvydo Stankevičiaus ir mokausi juos kalbėti, žodžius, kurie neišnyktų.
